RĖMIMAS, PAVERSTAS ŽLUGDYMU

 

Įžengę į antrą atkurtos Lietuvos šimtmetį, sužinojome, kad kultūros leidinius lengviausiai gali sužlugdyti Spaudos rėmimo fondas. Būtent jo pastangomis Kultūros barai 2019 m. gavo beveik perpus mažesnę paramą negu pernai. Žurnalo pateiktas projektas „Realybės aistra“, plėtojantis tarptautinį bendradarbiavimą su Europos kultūros žurnalais (portalas eurozine užtikrina tekstų mainus tarp šios asociacijos partnerių), apskritai negavo paramos.

Yra sakoma: gražu žiūrėti, kaip vanduo teka, ugnis dega ir kitas dirba. Tokių žiūrėtojų, vadinamų ekspertais, valdybų nariais, beje, paglobojančiais leidinius, kuriems kadaise patys vadovavo, vis daugėja, o dirbančiųjų mažėja, nes ilgametė Spaudos rėmimo fondo politika lėmė, kad iširo kultūros leidinių redakcijos. Žurnalų ir savaitraščių leidyba, galima sakyti, virto laisvalaikio pomėgiu, nes žmonės yra priversti dirbti kitus darbus, antraip neišgyventų. Autoriams išgalime mokėti visai menkus honorarus, žeidžiančius jų, savo srities profesionalų, savigarbą, net keista, kad vis dar atsiranda norinčių profesionaliai narplioti sudėtingas sociokultūrines problemas, recenzuoti meno kūrinius, nes tai nelengvas minties darbas, už kurį mokamos katino ašaros. Paradoksalu – Lietuvoje už eseistiką galima gauti Nacionalinę premiją, bet neverta tikėtis normalaus honoraro.

Palyginkime – per krizę 2009 m. Kultūros barai gavo 383 tūkstančius litų (111 tūkstančių eurų) paramos. Nuosekliai mažinama, po 10 metų ji susitraukė beveik 3 kartus – iki 43 tūkstančių eurų. Dabar, kai be paliovos kalbama apie tolygią kultūros raidą ir giriamasi pertekliniu biudžetu, toks paramos karpymas prilygsta pasityčiojimui. Ar šitaip smuko žurnalo vertė ir kokybė? O gal sumažėjo popieriaus ir spausdinimo kainos? Gal darbuotojams visai nebereikia mokėti net minimalių atlyginimų, autoriams – honorarų?

Blogiausia, kad apie dar griežtesnę bado dietą Spaudos rėmimo fondas praneša tada, kai šaukštai po pietų – prenumerata jau priimta, skaitytojai tikisi gauti, ką užsiprenumeravo, t. y. mėnesinį žurnalą, bet jo išleisti neįmanoma – trūksta lėšų. Tenka „susidvejinti“, tapti dvimėnesiniu, o vėliau, matyt, ketvirtiniu,  gal net apskritai almanachu, jei Spaudos rėmimo fondas toliau laikysis tokios politikos, kai kiekvienai sesutei padalijama po auskarėlį... Fondas gali teisintis, kad jam pačiam valdžia nurėžė 15 proc. pernykštės sumos, tačiau Kultūros barams šiemet nurėžta net 38,5 proc. paramos lėšų, palyginti su 2018-aisiais.

Keista, kodėl atsisakyta trumpai taikytos europinės praktikos skirti paramą 3 metams. Tada kultūros leidiniai turėtų bent šiokią tokią perspektyvą, be to, būtų atleisti nuo absurdiškos prievolės kasmet rašinėti paraiškas, įrodinėti, kad jie nėra nei drambliai, nei raganosiai, kad profesionaliai analizuoja kultūros procesus, rūpinasi jos sklaida. Atrodo, lengvai tuo įsitikinti ekspertai galėtų, tiesiog paskaitę žurnalą, bet jo, matyt, nė neatsiverčia, juk jiems mokama ne už leidinių, o už fondinių paraiškų vertinimą. Todėl vis dar tenka aiškinti savaime aiškų dalyką, kad kultūrai būtina nuolatos kritiškai apmąstyti save, nes tik tada ji galės būti gyvybinga ir keisis, neprarasdama nacionalinės tapatybės, puoselėdama savitumo estetiką.

Kultūros barai, atsidūrę ties žlugimo riba, prašo skaitytojų, ypač prenumeratorių, atlaidumo – atkakliai ieškome ir ieškosime galimybių sugrįžti prie įprastinio periodiškumo, kad aktualūs, svarbūs tekstai negulėtų stalčiuose, kol tą aktualumą praras. Nors vilčių, kad pavyks išsigelbėti, turime labai mažai, bet jos, šiaip ar taip, miršta paskutinės…

 

Laima KANOPKIENĖ

vyriausioji redaktorė

 

Jei atsirastų norinčių paremti Kultūros barus, prašome lėšas pervesti

VšĮ „Kultūros barų“ leidyklai (įmonės kodas 302514590) į sąskaitą

LT 35 7044 0600 0757 9339

Rūpesčiai ir lūkesčiai

Laima KANOPKIENĖ. Rėmimas, paverstas žlugdymu  /  2

Nuomonės apie nuomones

Ramūnas TRIMAKAS. Būtasis kartotinis ateities laikas  /  3

Kūryba ir kūrėjai

Tautvyda MARCINKEVIČIŪTĖ. Pradžia. Poema /  6

„Niekas nesuvokė, kaip jis daro tai, ką padaro“. Eimunto Nekrošiaus pėdsakai Lenkijoje /  9

Stasys EIDRIGEVIČIUS. Dvylika mėnesių su ispanišku Glamour /  14

Kęstutis ŠAPOKA. Lietuvos performanso genezės ir tendencijų žemėlapis  /  19

Artūras RAILA. Pamestinukai ir kaukolės, grybai ir bitelės, arba Matriarchato iškilimas Lietuvos gyvajame mene 1998-2018 m.  /  20

Gediminas JANKAUSKAS. Šedevrai, sukurti ties genialumo ir beprotybės riba. Žiemos ekranai’19 /  31

Narius KAIRYS. Paskutinis filmas. Scanorama’18 /  37

Francisco LÓPEZ. Prieš sceną  /  42

„Niujorke nesu laisvas menininkas, bet ir ne „šriubus“ štampuoju“. Su juvelyru Žilvinu BAUTRĖNU kalbasi Ramutė RACHLEVIČIŪTĖ /  46

Olandijos teatro horizontas: nuo „susitarimų“ su bažnyčia iki multikultūriškumo iššūkių. Su Amsterdamo universiteto dėstytojais Robu van der ZALMU ir Peteriu EVERSMANNU kalbasi Monika MEILUTYTĖ /  50

Lukas ALSYS. Kas būna teatre?  /  54

Monika VALATKAITĖ. Lietuviški skraidantys kilimai  /  58

Virgilijus LIAUŠKA. Ieškotojas, arba Mergina su kamelijomis  /  60

Laikai ir žmonės

Tomas KAVALIAUSKAS. Apie žmogaus vertę sprendžiama ne pagal išlydinčiųjų gausą.

In memoriam Christianui Giordano (1945–2018)  /  62

Valentinas KAZLAUSKAS. Muzikiniai Kristijono Donelaičio „rūpesčiai“  /  64

Iš rankraščių ir archyvų

Vytautas LANDSBERGIS. Tarp archyvo kortelių  /  72

Pažinti naujaip

Vytautas NAVAITIS. „Būtovės slėpinių“ teatro uždangą praskleidus. Vaizdinių šaltinių apžvalga /  73

Paveldas ir paminklai

Roberto SALVADORI. Grožis ir turtas /  79

Apie knygas

Arnoldas PIROČKINAS. Įdomi knyga apie Lietuvos upių tėvą  /  84

Elvina BAUŽAITĖ. „Negalima kalbėti apie teatrą, trykštant netikru optimizmu“  /  87

Vygantas VAREIKIS. Istorijos interpretacija pagal Rusų pasaulį, arba Vienas informacinio karo epizodas?  /  90

Jungtinėje Karalystėje išleista knyga, analizuojanti Lietuvos architektūrą ir urbanistiką  /  93

Visai nejuokingi skaitiniai

Krescencija ŠURKUTĖ. Čingačgukas Didžioji gyvatė, arba Skvernelis – apačių vadas  /  94