Naujausiame „Kultūros barų“ numeryje skaitykite:

 

 

Laima KANOPKIENĖ

STRATEGINIS ŽLUGDYMO PLANAS

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas pernai rudenį pranešė džiugią žinią: „2019 m. rugsėjo 18 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą, keičiantį SRTRF Bendrąsias konkurso sąlygas […] – periodinių kultūros ir meno leidinių kultūrinių projektų įgyvendinimo paslaugas priskyrė visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms. Tai leidžia periodiniams kultūros ir meno leidiniams padidinti maksimalią valstybės paramos ribą iki 500 tūkst. per trejus metus (iki šiol ši riba buvo 200 tūkst. per trejus metus).

Kad pagaliau pavyko nugalėti slibiną, kurio vardas de minimis, viešai gyrėsi pats kultūros ministras. Ir ne be pagrindo, nes jo pirmtakai ištisą dešimtmetį atkakliai vengė kištis, gudraudami, kad tokį de minimis reglamentą, koks baigia pasmaugti Lietuvos kultūrinę spaudą, nustatė Europos Sąjunga, taigi prieš vėją nepapūsi. Bet štai paaiškėjo, kad viskas priklauso nuo vietinės valdžios valios ar malonės.

Puiku, nutarimas priimtas! Kultūros barai, priskirti „visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms“, kitaip tariant, strateginiams valstybės objektams, vylėsi, kad pagaliau išbris iš skurdo, į kurį nugrimzdo 2019 m., kai SRTR fondas kultūriniams žurnalo projektams skyrė paramą, prilygstančią bado dietai. Savo ruožtu svariai prisidėjo ir Lietuvos Kultūros taryba, atmetusi visus Kultūros barų teiktus projektus (jų buvo 6). Kuo mūsų žurnalo straipsnių rinkiniai prastesni už spausdinamus kituose leidiniuose, kuriuos LKT nuolatos dosniai remia, net jeigu jų tiražas keliskart mažesnis, o periodiškumas itin kuklus, laikoma gilioje paslaptyje. Tiesa, sklando gandas, esą ekspertai nemyli Kultūros barų, bet juk čia ne gražuolių ar numylėtinių konkursas! O gal?.. Šiaip ar taip, buvo pademonstruota, kad KB redakcija – netinkamas paraiškovas. 2019 m. sukandę dantis, susiveržę diržus ištvėrėme tik todėl, kad žurnalą parėmė privatūs asmenys, už tai nuoširdžiai jiems dėkojame.

Jubiliejiniais 2020-aisiais SRTR fondas Kultūros barams tarsi pasityčiodamas vėl skyrė tokią paramą, kuri beveik pustrečio (sic!) karto mažesnė, negu buvo kriziniais 2009-aisiais! Taigi parama ne indeksuojama, atsižvelgiant į tai, kaip brangsta leidyba, bet minusuojama. Strateginis strateginio objekto žlugdymas vykdomas pagal aiškų planą – popieriuje de minimis gerokai padidintas, bet reali parama gerokai sumažinta! Intelektualinis darbas nuvertintas, kultūrinės žiniasklaidos leidybą bandoma paversti laisvalaikio užsiėmimu. Kam naudinga, kad KB vėl turėjo „susidvejinti“ – kaip ir pernai esame priversti leisti nr. 1/2? Mažiau drumsime valdžios ramybę, rečiau priminsime vadinamojo elito aukščiausiems asmenims, kad nelaikytų savęs šventomis karvėmis, t. y. nekritikuotinomis personomis?

Kultūros barų redakcija, pernai likusi be etatinių darbuotojų, šiemet irgi neišgalės autoriams mokėti bent kiek normalesnių honorarų, vargu ar pavyks išlaikyti mėnesinio žurnalo, be pertrūkių leidžiamo jau 55 metus, periodiškumą.

Rudenį kultūros ministras man, Kultūros barų vyr. redaktorei, įteikė Garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, deja, tikėti, kad kultūros leidinių šviesa Lietuvoje nebus galutinai užgesinta, darosi vis sunkiau… Bet gal stebuklas vis dėlto įvyks ir Kultūros barai netaps almanachu, leidžiamu 4 ar 2 kartus per metus?

 

Jei atsirastų norinčių paremti Kultūros barus, prašome lėšas pervesti VšĮ „Kultūros barų“ leidyklai (įmonės kodas 302514590) į sąskaitą LT35 7044 0600 0757 9339


 

 

 


 

 

 

Rūpesčiai ir lūkesčiai

Laima KANOPKIENĖ. Strateginis žlugdymo planas  /  2

Problemos ir idėjos

Philipp THER. Susivienijimo kaina. Vokietijos ir Vidurio Rytų Europos transformacija po 1989-ųjų /  3

Michael W. MEHAFFY, Nikos A. SALINGAROS. Projektavimas gyvajai planetai  /  13

Nuomonės apie nuomones

Vilma LOSYTĖ. Ar tikrai žaidimai – nauja kultūros forma?  /  21

Ruslanas BARANAUSKAS. Nejaugi Lietuvos mokslas – tik akademinės bendruomenės reikalas?  /  23

Kūryba ir kūrėjai

Rasa MURAUSKAITĖ. Šiuolaikinės muzikos banga, rezonansas, grimasos  /  25

Skambanti tapyba. Apie menų sintezę /  27

Rasa GEČAITĖ. Vilniaus Gaonas atveria Lietuvos žydų 700 metų istoriją  /  31

Redas DIRŽYS. „Tikruoju keliu“, arba Pamąstymai apie feminizmą ir meną  /  34

Živilė AMBRASAITĖ-GAILIEŠIENĖ. Kelionė į Prūsiją, arba sakmė apie pramanytą kraštą. Jono Vaitekūno ir dviejų nežinomų užsienio autorių paroda / 37

Gytis PADEGIMAS. Vienišojo išpažintis  /  39

Talento ir kantrybės dermė. Su scenografe Renata VALČIK kalbasi Ramutė RACHLEVIČIŪTĖ /  44

Česlovas SKARŽINSKAS. Eilėraščiai  /  49

Laikai ir žmonės

Vytautas LANDSBERGIS. Edmukas  /  51

Irena BALČIŪNIENĖ. Apie baugščią ir drąsią Vinco Mykolaičio-Putino širdį  /  53

Praeities dabartis

Virgilijus ČEPAITIS. Trečdalis gyvenimo. Nuo 1991-ųjų lapkričio iki dabar /  63

Astrida PETRAITYTĖ. Į Rytprūsius žvelgiant iš Šlėzvigo-Holšteino…  /  69

Retrospektyva

Bronislovas KUZMICKAS. Kalba, raštas, valstybė – vingiuotas tautos kelias  /  73

Apie knygas

Intriguojanti istorija apie baltišką Homero epų kilmę. Su istoriku Felice VINCI’U kalbasi Mindaugas PELECKIS /  84

Julius KELERAS. Potvynis, užliejantis sielos kraštovaizdį  /  88

Istorijos puslapiai

Teodoras ŽUKAS. Kaip rusų intelektualai ėjo į „liaudį“ – istorinis narodnikų vaidmuo  /  89

Visai nejuokingi skaitiniai

Krescencija ŠURKUTĖ. Politinis keikvokas  /  93

 

 

 

 

Viršelio 1 p.: Aloyzas STASIULEVIČIUS. Vakaro preliudas. 1999. Drobė, akrilas, koliažas; 80 x 100

4 p.: Benigna KASPARAVIČIŪTĖ. Tikruoju keliu. 2019. Vidmanto Ilčiuko nuotr.


 

 

 


 

RTR fondas 2020 m. Kultūros barų projektui „Kultūros raidos kryptys ir komunikacijos slenksčiai“ skyrė 23 000 eurų, o projektui „Nepriklausomybė kultūros veidrodyje“ – 24 000 eurų